Apie Matulionį

Povilas Matulionis

(1860-1932)

Gimė 1860 m. rugsėjo 5 d. Kupiškio mieste, Stasio ir Magdalenos Matulionių šeimoje. Povilas buvo jauniausias dešimties vaikų šeimoje. Iš vyresniųjų brolių P. Matulionis anksti išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet mokyklos lankyti tėvai jo nemanė leisti. 1870 m. rudenį Matulionių Povilas nuėjo į mokyklą, mokytojas Levickis maloniai jį sutiko, priėmė į mokyklą ir liepė tėvams leisti mokytis. 1873 m. išlaikęs baigiamuosius egzaminus mokykloje „labai gerai”, perėjo mokytis į realinės gimnazijos II-ąją klasę Dinaburge. Mokslas sekėsi gerai, ypač istorija, geografija, matematika. Lankydamas gimnaziją, P. Matulionis buvo labai neturtingas. Matulionis gyveno bendrabutyje, bet kambario neturėjo, o nakvodavo koridoriuje ant skrynios, drauge su šuniu Gastonu. Apie tai profesorius sakydavo: “Gastonas buvo išmintingas soteras, kuris naktimis man beverkiant ne vieną ašarą yra nulaižęs. Man vis būdavo gaila Kupiškio ir jame gyvenimo laimės".

Nuo trečios klasės mėnesiui gaudavo po 6 rublius: pusę pinigų tekdavo sumokėti už butą, o iš likusių pinigų tekdavo pragyventi. Nuo šeštos klasės buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą ir iš valstybės gaudavo 150 rublių stipendiją metams.

Baigęs gimnaziją, nuo 1882 m. keletą kartų vyko į Sankt Peterburgą laikyti egzaminų į įvairius institutus, bet lėšų trūkumas neleido niekur įstoti, ir grįžęs ėjo „guvernoriaus“ pareigas Vilniaus, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijose.

Gimtinėje P. Matulionis užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, rinko etnografijos žinias. Vėliau Kupiškio klebonui Kozminui prikalbėjus Povilą stoti į kunigų seminariją, šis išvyko į Kauną.

Į seminariją Matulionį priėmė be egzaminų, nežiūrint į tai, kad jis, baigęs realinę klasę, nemokėjo lotynų kalbos. Seminarijoje Matulionis išbuvo tik iki Kalėdų, besikankindamas sielos dualizmu: viena pusė jį vertė būti kunigu, kad likęs savo krašte galėtų žmonėms tarnauti, antra pusė – stūmė ieškoti aukštųjų gamtos mokslų, bet tada buvo mažiausiai garantijos likti savo krašte. Galų gale, atlikęs prieškalėdines rekolekcijas, niekam nieko nesakęs, atsisveikino su seminarija.

1883 m. išlaikė Sankt Peterburge egzaminus į statybos institutą, bet į institutą neįstojo, negavęs tinkamo konkursui laimėti pažymio, buvo paliktas kandidatu. Bet už dalyvavimą viename revoliuciniame sąmoksle buvo ištremtas atgal į Dinaburgą, ten vėl ėmėsi repetitoriaus darbo.

1885 m. nuvykęs į Sankt Peterburgą, išlaikė konkursinius egzaminus ir įstojo į miškų institutą. Institute mokėsi gerai, už tai po dvejų metų studijų jam buvo paskirta valstybinė stipendija po 29 rublius ir 60 kapeikų.

1889 m. baigus institutą, jam buvo pasiūlyta likti ruoštis profesūrai, bet nuo to jis atsisakė, nes jį traukė noras pažinti miškus iš arčiau ir juose padirbėti. Jis buvo paskirtas Opočkos (Pskovo gub.) miškų urėdo pavaduotoju. 1892 m. P. Matulionis buvo paskirtas jaunesniuoju taksatoriumi. Pirmieji žingsniai šioje srityje buvo Holmo apskrityje, Pokrovskio girioje, turinčioje apie 20000 deš. ploto.

1888 m. buvo išleistas pirmasis ir vienintelis P. Matulionio eilėraščių rinkinys „Margumynai“. 1894 m. P. Matulioniui atsitiktinai pasisekė persikelti į Vilnių. Gegužės 7 d. Pskovo bažnyčioje susituokė su Zofija Rožnovskaite iš Opokos. Po vestuvių taksavo mišką Kuršėnuose. 1898 m. už darbštumą miškininkystėje pakeltas į vyresn. taksatorius ir buvo pakviestas tapti prof. Rudzkio asistentu.

Iki 1906 m. P. Matulionis gyveno Vilniuje. Čia jam teko pasidarbuoti ir lietuvybės reikalais. 1895 m. jo pastangomis buvo įkurta pirmoji slapta lietuvių draugija. 1907 m., pirmininkaujant P. Matulioniui, draugijos rūpesčiu buvo katalikams atkovota Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje. Vėliau jo pastangomis buvo atgauta dalis pranciškonų vienuolyno, kur buvo įkurta pirmoji, dviklasė lietuviška mokykla. Taip pat jo rūpesčiu buvo atidaryta lietuviška skaitykla, prieglauda, mėgėjų teatras, kuriame jis režisavo, ir kitos lietuviui būtinos įstaigos. P. Matulionis Vilniuje kūrė scenos vaizdelius, režisavo ir penkerius metus pirmasis ugdė mėgėjiško lietuvių teatro pradmenis, nes „turėjo puikią sceninę nuovoką, gerą estetinį skonį, mėgėjų teatre buvo geriausias režisierius“ (V. Maknys). 1902 m., kada iš Lietuvos vardo buvo likęs tik „Severo – Zapadnyj kraj“, P. Matulionis išleido lietuvišką sieninį kalendorių su tituliniu įrašu: „Kalendorius paprastųjų žuvų vandenuose lietuviškųjų gubernijų“. Šį kalendorių buvo leista kabinti įstaigose ir valsčių raštinėse.

Tarp pretendentų į tautos patriarcho laurus galėjęs būti ir P. Matulionis, kuris 1905 m. Jonui Basanavičiui „perleido lietuvių visuomenės vadovavimą“ (A. Rukuiža).

1905 m., kilus revoliucijai, P. Matulionis dalyvavo revoliuciniame komitete, kaip lietuvių delegatas. Didžiajame lietuvių seime, kaip aukštas rusų valdininkas, oficialiai nedalyvavo, bet veikė užkulisiuose. 1906 m. P. Matulionį vyriausybė išsiuntė prie Ladogos ežero miško reikalais. Tris mėnesius padirbėjęs sugrįžo į Vilnių. Bet jau kitais metais, miškų departamentui pasiūlius, išvyko dirbti į Suomijos miškus. 1909 m. Suomijos miškų tvarkymą pabaigė ir vadovavo miškotvarkos rajonui, užėmusiam visą vakarų Rusiją su rezidencija Smolenske. Atvykęs į Smolenską, rado nemažą būrį lietuvių, su kuriais įkūrė oficialią lietuvių draugiją.

1917 m., kilus revoliucijai, P. Matulionis dalyvavo visose tarybose ir gynė lietuvių teises. Tais pačiais metais atsisakė tarnauti bolševikams ir 1918 m. lapkričio 22 d. kartu su visa šeimyna sugrįžo į Vilnių.

Nepriklausomoje Lietuvoje P. Matulionis, valdžios kviestas, pradėjo sunkų Lietuvos miškų administracijos tvarkymą. 1918–1921 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamento direktoriumi, 1919–1924 m. P. Matulionis buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos viceministras.

Dirbdamas P. Matulionis įkūrė pirmąją Lietuvoje žuvų perkylą, su T. Ivanausku steigė gamtos tyrimo stotį, vaikai mokėsi iš jo parengto Lietuvos žemėlapio taip pat jis pirmasis parengė Lietuvos miškų klasifikaciją, todėl laikomas miško tipologijos pradininku. 1921 m. drauge su Juozu Tumu-Vaižgantu ir kitais šviesuoliais įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją.

P. Matulionis, pasitraukęs iš viceministro posto, iš Respublikos Prezidento A. Stulginskio 1924 m. sausio 7 d. gavo padėkos reskriptą už aktyvų darbą tvarkant Lietuvos miškus. „Miškas, kurį mes aukso svarais saikome, yra niekas daugiau kaip gamtos užmegztas mazgas iš siūlų, kurių vienas galas paslėptas žemės rutulio susiradimo spėjimuose, o kitas – dar slaptingesniame mūsų pačių likime“ už šiuos P. Matulionio žodžius P. Dovydaitis jį yra vadinęs romantiku.

P. Matulionis du kartus buvo kviestas užimti žemės ūkio ministro vietą, bet tokios garbės abu kartus atsisakė. Lietuvos universitete P. Matulionis buvo Aukštųjų Mokslų draugijos pirmininkas ir 1923 m. sausio 20 d. vienbalsiai buvo išrinktas gamtos matematikos fakulteto ordinariniu profesoriumi, miškininkystės katedrai. Nuo 1921 m. rudens trejus metus traukiniu atvykdavo į Dotnuvos žemės ūkio technikumą – čia skaitė miškininkystės disciplinas, vadovavo praktikos darbams.

1924 m. Dotnuvoje kuriantis Žemės ūkio akademijai, P. Matulionis tų pačių metų rugsėjo 23 d. prezidento ir ž. ū. ministro aktu buvo paskirtas LŽŪA ord. profesoriumi, o kitą dieną Akademijos profesorių taryba jį išrenka pirmuoju rektoriumi ir miškotvarkos katedros vedėju. P. Matulioniui buvo skirtas labai sunkus darbas kurti, organizuoti antrąją aukštąją mokyklą Lietuvoje.

„Jo nudirbtų darbų Lietuvai ir tautai kalnai, jo Tėvynės meilė, jo paprastumas ir gera širdis, senyvas amžius ir ankstyvesniais nuopelnais įgyta visuomenėje pagarba buvo naujai besikuriančiai akademijai labai reikalinga.“ (J. Tonkūnas). P. Matulionis buvo labai mylimas Akademijos studentų, mėgęs pajuokauti, tinkamu momentu pritaikydavęs anekdotą ar aforizmą.

Sunkias ir atsakingas LŽŪA rektoriaus pareigas ėjo iki 1929 m. sausio 1 d., pasitraukė iš pareigų ir atsisveikinęs su Dotnuva persikėlė gyventi į savo gimtinę – Kupiškį. Iš čia, varginamas gilios senatvės ir sunkios ligos, rudeniop persikėlė į Aleksandrijos dvarą, netoli Šiaulių, pas savo dukterį M. Janavičienę.

Čia gyvendamas, Matulionis susirgo plaučių uždegimu ir 1932 m. kovo 15 d. mirė. Palydėti į amžintąją ramybę Lietuvos miškų tėvą, pirmąjį Žemės ūkio akademijos Rektorių, didžios ir kilnios širdies žmogų, susirinko didelis būrys buvusių bendradarbių, draugų ir daug Akademijos studentijos.

„Mūsų tautai jis buvo tikras tautinės sąmonės žadintojas, mūsų tautinės asmenybės brandintojas“ (V. Vilkaitis).

1996 m. Kupiškio 2-oji vidurinė mokykla pavadinta Povilo Matulionio vardu (Kupiškio rajono Tarybos sprendimas Nr. 258,1996 08 29). Mokyklos vardadienis pirmą kart buvo švenčiamas tų pačių metų lapkritį, minint jos dešimtmetį.      Kasmet čia vyksta gamtamokslinės konferencijos, skirtos P. Matulionio atminimui. Pirmoje konferencijoje (1997 04 17) "Profesorius Povilas Matulionis ir dabartis" dalyvavo ir pranešimus skaitė daug svečių: Lietuvos miškų instituto direktorius Stasys Karazija, Lietuvos žemės ūkio universiteto docentas Romualdas Mankus, Kauno aukštesniosios miškų mokyklos dėstytojas Vidmantas Markevičius. Moksleiviai pristatė referatus apie P. Matulionį - botaniką, miškininką, kartografą, parodė literatūrinę kompoziciįą pagal P. Matulionio grožinę kūrybą ir amžininkų atsiminimus.

      Konferencijoje "Kalbėk, Žeme, ir aš kalbėsiu" (1998 12 10-11) dalyvavo ne tik kupiškėnai, bet ir Panevėžio Juozo Miltinio, Alfonso Lipniūno, "Saulėtekio" ir "Žemynos" bei Pasvalio 2-os vidurinių mokyklų atstovai. Į ją atvyko Lietuvos jaunųjų miško bičiulių sambūrio tarybos pirmininko pavaduotojas Kazys Patiejūnas, nuolatiniai šių renginių dalyviai: dėstytojas V. Markevičius, Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas Vidas Vilimas, Kupiškio miškų urėdas J. Morkūnas. Kalbėjo svečiai, moksleiviai skaitė savo parengtus pranešimus apie oro užterštumą Kupiškio mieste, ekologiškus produktus, pateikė išsamų vizualinį Kupos slėnio įvertinimą. Antrą dieną vyko tarpmokyklinis gamtos mokslų turnyras, kuriame dalyvavo jaunieji biologai, fizikai, chemikai, matematikai.

      Trečiojoje konferencijoje (1999 11 19) vėl dalyvavo svečiai iš 5 minėtų vidurinių mokyklų. Pranešimą "P. Matulionio vidurinės mokyklos dendroparkas: dabartis ir perspektyvos" pristatė miškininkai V. Markevičius ir Algis Gasiūnas. Konferencijoje perskaityta 13 pranešimų, kurių didžiosios dalies tematika - ekologija. Juos šį kartą ruošė ne tik kupiškėnai, bet ir Pasvalio bei Panevėžio moksleiviai. Parodytas scenos vaizdelis, pastatytas pagal P. Matulionio pjesę "Laimė iš svetur". Šios konferencijos jau tapo tradicinėmis, kurių metu švenčiamas ir mokyklos vardadienis.

      1997 metų rudenį Kupiškio miškų urėdija ir P. Matulionio vidurinė mokykla pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Pagal ją Miškų urėdija įsteigė 500 Lt. P. Matulionio premiją, skirtą moksleiviams bei pedagogams už nuopelnus miškininkystei ir už gamtos mokslų pasiekimus. Pirmoji premija (1997 m.) paskirta moksleivei Agilai Narbutaitei, 1998 m. premija įteikta mokyklos direktoriui Stanislovui Rugaičiui, kuris ją dovanojo mokyklos bibliotekai modernizuoti. 1999 m. už dalyvavimą projekte "Ugdymas gamtoje" (pagal Socrates Comenius 1 tarptautinį projektą) paskatintos mokytojos Dalia Venckuvienė, Jolanta Pakalnienė, Marija Sapiegienė ir Aušra Vapšienė. 2006 metų premija įteikta dvyliktokui Šarūnui Venslavai. Tradiciškai šios premijos įteikiamos kasmetinių konferencijų metu.

      Jau ūgtelėjo prie mokyklos pasodintas dendroparkas. Aktyviai dirba jaunųjų miško bičiulių ir jaunųjų matulioniečių būreliai. Mokyklos muziejuje kaupiama medžiaga apie žymųjį kupiškėną, kurio vardą kasdien taria ir rašo daug profesoriaus gimtojo miesto moksleivių.  

Partneriai ir draugai

Kontaktai

Jaunimo g. 2, LT- 40128 Kupiškis
Telefonas: (+370~459) 35087
Faksas:- (+370~459) 35088
Elektroninis paštas: rastine.vedejaetagmail.com
Mokyklos svetainė: http://www.kpmpm.lt

Pamokų laikas

clock 1 pamoka  8.00  – 8.45
2 pamoka  8.55  – 9.40
3 pamoka 10.00 – 10.45
4 pamoka 11.05 – 11.50
5 pamoka 12.05 – 12.50
6 pamoka 13.00 – 13.45
7 pamoka 13.55 – 14.40